Ahmedo Hamdi Tanpinaro „Sielos ramybė“

Stambulā burtiski kara priekšvakarā. Sākot strādāt pie šī apjomīgā literārā darba tulkojuma, gan nebija nojausmas, cik ļoti “laikā” šis romāns nāks ar savu ziņu un noskaņu pasaulē, kurā dzīvojam šobrīd. Pasaulē, kurā kara šausmas diemžēl ir kļuvušas par realitāti. Kā saka Tanpinara pieminētais franču vēsturnieks un politiķis Sorels — haoss ir neizbēgams. Pasaule ir norāvusi pati sev kreklu.
Kā izdzīvot šo haosa laiku, saglabājot cilvēcību, mīlestību un, protams, arī Sirdsmieru? Tanpinara galvenais varonis Mumtazs, šķiet, rod mierinājumu aizgājušā laika mistērijās — turku klasiskās mūzikas valdzinošajos ritmos un poēzijas daiļskanībā. Un, protams, arī mīlestībā./Dace Jurjāne-Turkere,
romāna tulkotāja.

">

Iš tiesų jis buvo visiškai įsitikinęs, kad karas gali prasidėti bet kurią akimirką. Ihsanas, su kuriuo Mumtazas visada diskutavo apie naujausius pasaulio įvykius, labai dažnai kartodavo Alberto Sorelio citatą: „Kai pasaulis yra pasirengęs nusiplėšti savo marškinius, chaosas yra neišvengiamas.“
Savo romane „Širdies ramybė“ (Huzur) Tanpinaras karą mini ne kartą, ir tai suprantama, nes nors romanas pirmą kartą buvo paskelbtas po Antrojo pasaulinio karo pabaigos (1949 m.), jo veiksmas vyksta Stambule tiesiog karo išvakarėse. Pradėjus dirbti prie šio plataus literatūrinio darbo vertimo, nebuvo nujaučiama, kiek „laiku“ šis romanas atneš savo žinią ir nuotaiką pasaulyje, kuriame gyvename dabar. Pasaulyje, kuriame karo siaubai, deja, tapo realybe. Kaip sako Tanpinara minimas prancūzų istorikas ir politikas Sorelis – chaosas yra neišvengiamas. Pasaulis nusiplėšė savo marškinius.
Kaip išgyventi šį chaoso laiką, išlaikant žmogiškumą, meilę ir, žinoma, Širdies ramybę? Tanpinara pagrindinis herojus Mumtazas, atrodo, randa paguodą praėjusio laiko paslaptyse – turkų klasikinės muzikos žavinguose ritmuose ir poezijos skambesyje. Ir, žinoma, taip pat ir meilėje. /Dace Jurjāne-Turkere, romano vertėja.